Naujienos
Pakruojo ūkininkė Inga Bužavienė: „Stiprų pieno ūkį augina žinios ir tvarūs žolynai“
Tėvų pradėtą ūkį Pakruojo rajone šiandien tęsia dukros Inga Bužavienė ir Dina Matickienė – kartu su šeimomis jau daugiau nei tris dešimtmečius puoselėjančios mišrų ūkį. Dirbama apie 350 hektarų žemės, iš jų 50 ha užima žolynai. Tvartuose mūkia per 200 galvijų, pusė jų – melžiamos karvės, kurių vidutinis primilžis viršija 10 tūkst. kilogramų pieno per metus. Kaip Inga sako, vienybė šeimoje ir žinios – ūkio stiprybė, padėjusi įveikti ne vieną krizę pieno sektoriuje.
Pernai įsitraukta į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) įgyvendinamą projektą „Sausrai atsparių žolynų įrengimas ir tvarių pašarų gamyba“ (SAŽ), kuriame kartu su konsultantais ieškoma sprendimų, kaip gerinti žolynų kokybę, užtikrinti pašarų tvarumą ir prisitaikyti prie vis labiau svyruojančių oro sąlygų. Apie darbą, patirtis ir pamokas agroakademija.lt vyr. redaktorė Ramunė Sutkevičienė kalbasi su Inga Bužaviene.
Ūkis skaičiuoja jau kelis dešimtmečius. Kaip per tuos metus jis keitėsi ir kodėl pasirinkote pienininkystės kelią?
Visa ko pradininkas buvo tėtis. Galima sakyti, dar 1991 metais jis kartu su mama įkūrė ūkį. Išeidamas iš kolūkio gavo 20 veislinių Lietuvos žalųjų karvių, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Po kelerių metų įsigijome dar 15 Vokietijos žalmargių veislinių telyčių – taip pamažu ūkis plėtėsi.
Abi su sese mokėmės tuometėje Žemės ūkio akademijoje: aš – agronomiją, sesuo – buhalteriją. Ten ir savo vyrus sutikome: aš „parsivedžiau“agronomą, sesuo – mechaniką (red. juokiasi). Kadangi ūkyje dviejų agronomų nereikėjo, teko persikvalifikuoti – tapau zootechnike. Lankiau daugybę seminarų, mokymų, o daugiausia patirties sukaupiau per praktiką.
Taip ir pasiskirstėme darbus: sesuo tvarko ūkių buhalteriją, jos vyras prižiūri techniką, mano vyras rūpinasi laukais ir augalininkyste, o aš – gyvulininkystės baru. Dirbame labai draugiškai, be jokių nesutarimų – dvi šeimos, bet viena kryptis.
