Naujienos

Nuotaikinga ir ilgaamžes tradicijas puoselėjanti „Pirmosios vagos“ šventė balandžio 25 dieną vėl subūrė arimo arkliais meistrus Kailinių kaime, Veisiejų seniūnijoje. Šventės kulminacija – arimo arkliais varžybos, kuriose šiemet meistriškumą demonstravo keliolika patyrusių artojų. Tai ne tik varžybos, bet ir gyvas priminimas apie šimtmečius skaičiuojančią žemdirbystės tradiciją, glaudų žmogaus ir žemės ryšį bei iš kartos į kartą perduodamą amatą. Apie šventės tradicijas ir varžybų subtilybes kalbamės su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Lazdijų r. biuro augalininkystės konsultante Jolita Levickiene, ne kartą teisėjavusia šiame renginyje (nuotr.).

„Pirmosios vagos“ šventė jau kelis dešimtmečius sugrįžta į Lazdijų rajoną. Kas joje, jūsų akimis, yra tikrai unikalu?

Unikalu tai, kad dar šiandien turime ūkių, kuriuose laikomi arkliai ir nepamirštamas tradicinis žemės dirbimo būdas. Mano akimis, didžiausias šios šventės išskirtinumas – nepaprastai stiprus žmogaus ir gyvulio ryšys. Čia artojas su arkliu tampa viena visuma: jie kartu dalyvauja varžybose, kartu kuria rezultatą ir puoselėja šimtmečius gyvuojančią tradiciją.

Tai labai autentiška, nes tik šiame renginyje galime iš arti pamatyti tikrą žemės, gyvulio ir žmogaus ryšį – be technologijų, tik per patirtį. Tai ne tik tradicija – tai gyvas santykis, kurio neįmanoma atkartoti technologijomis.

Labai svarbu ir tai, kad Lazdijų krašto arimo arkliais tradicija įtraukta į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Manau, tai aiškus patvirtinimas, kad šios tradicijos puoselėjimas yra prasmingas ir reikalingas.

Vis tik, nykstant senosioms žemdirbystės formoms, turime ieškoti būdų, kaip išsaugoti ir perduoti ateities kartoms žinias apie protėvių amatus, papročius, ryšį su žeme ir arkliais. Tokie renginiai kaip „Pirmosios vagos“ šventė yra vienas iš tų būdų. Todėl natūralu, kad jaučiame atsakomybę ir kartu tam tikrą pasididžiavimą būdami šios tradicijos dalimi.

Kalbant apie šios tradicijos gyvybingumą – kas, jūsų manymu, šiandien labiausiai padeda ją išlaikyti?

Didžiausią vaidmenį vis dar atlieka vyresnioji karta. Tai žmonės, kurie šį amatą perėmė iš savo tėvų ir jaučia pareigą jį išsaugoti. Tačiau labai svarbu, kad prie jų prisijungia ir bendruomenės, renginiai, kurie sukuria erdvę šiai tradicijai gyvuoti ir būti matomai. Tokiose šventėse ji tampa ne tik prisimenama, bet ir iš naujo patiriama – įtraukiant jaunimą, skatinant domėtis ir perimti šį amatą.

Minėjote jaunimo įsitraukimą – ar matote, kad šis amatas iš tiesų perduodamas jaunajai kartai?

Džiugu matyti, kad kasmet dalyvauja ir jaunimas. Vadinasi, jam ne tik pasakojama, bet ir leidžiama patiems prisiliesti prie šio amato – pabandyti vadelioti arklius, pajusti patį procesą, suprasti, kiek kantrybės ir įgūdžio jis reikalauja. Tokiu būdu tradicija perduodama gyvai, per patirtį, o ne vien teoriškai. Labai svarbu, kad jauni žmonės gali mokytis tiesiogiai iš patyrusių artojų – matyti, stebėti, klausti. Jei tokios galimybės išlieka, šis amatas tikrai turi ateitį – nes jis perduodamas ne tik kaip įgūdis, bet ir kaip požiūris į darbą, žemę ir atsakomybę.

Kalbant apie patį darbą ir ryšį su gyvuliu – ar prieš varžybas artojai ir jų arkliai turi savų pasiruošimo „paslapčių“?

Manau, tikrai turi, nors jų ir neišduoda. Geras artojas pirmiausia turi pažinti savo arklį – suprasti jo būdą, reakcijas, fizines galimybes. Labai svarbus tarpusavio pasitikėjimas, kuris neatsiranda per dieną – jis kuriamas nuolat dirbant kartu. Pasiruošimas čia nėra tik techninis – tai ilgas procesas, kuriame svarbu ir kantrybė, ir nuoseklumas, ryšio kūrimas.

Juk čia ne technika, kuriai gali „įpilti degalų“ – arklys puikiai reaguoja į žmogaus nuotaiką, įtampą, net nepasitikėjimą. Todėl prieš varžybas svarbi ne tik fizinė, bet ir vidinė būsena – ramybė, susikaupimas. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai žmogus ir arklys vienas kitą jaučia ir supranta  – tuomet darbas vyksta tarsi be žodžių.

O kai jau išeinama į lauką ir prasideda varžybos – nuo ko labiausiai priklauso pergalė?

Pergalę lemia ne vien patirtis, bet ir gebėjimas susikaupti. Didelę įtaką daro jaudulys ir skubėjimas – per didelis greitis dažnai kainuoja kokybę. Vertinant arimą žiūrima į laukelio lygumą, vagų tiesumą, jų gylį, riekių vienodumą, augalinių liekanų užarimą ir bendrą lauko vaizdą. Tačiau ne mažiau svarbus ir pats darbo atlikimas – kaip artojas valdo arklį, ar komandos aiškios, ar judesiai darnūs. Čia labai svarbi ir vidinė disciplina – gebėjimas išlaikyti ritmą nuo pirmos iki paskutinės vagos. Tai kompleksinis vertinimas, kuriame susijungia technika, patirtis ir pagarba darbui.

Esate teisėjavusi ir arimo traktoriais varžybose. Kuo skiriasi šių dviejų arimo būdų vertinimas?

Arimas traktoriumi ir arimas arkliais – tai du skirtingi pasauliai. Tačiau arimo arkliais varžybose vertinama ne tik techninė vagos kokybė, bet ir pats procesas. Labai svarbi arimo kultūra – kaip artojas dirba, kaip elgiasi su gyvuliu, kaip paruoštas inventorius. Čia vertinamas ne tik rezultatas, bet ir santykis su darbu, su žeme ir su arkliu.

O kalbant apie varžybas – kur labiau atsiskleidžia artojo meistriškumas: dirbant su vienu arkliu ar su dviem?

Sakyčiau, kad su dvikinkiais plūgais meistriškumas atsiskleidžia dar labiau. Dirbti su dviem arkliais yra sudėtingiau – reikia juos suderinti, valdyti skirtingas jų reakcijas, išlaikyti vienodą tempą. Čia jau reikia ne tik techninių įgūdžių, bet ir labai gero pojūčio. Artojas turi jausti ir perprasti abu gyvulius – kada pristabdyti, kada paskatinti, kaip išlaikyti tiesią vagą.

Kai viskas pavyksta, darbas atrodo lengvas, bet iš tikrųjų tai didelės patirties ir susiklausymo rezultatas.

Tokios tradicijos išlaikymas neįmanomas be palaikymo. Konsultavimo tarnyba yra viena iš šios šventės rėmėjų – kodėl svarbu būti šios iniciatyvos dalimi?

Svarbu išlaikyti ryšį ne tik su modernia žemdirbyste, bet ir su jos ištakomis. Tokie renginiai primena, nuo ko viskas prasidėjo, ir leidžia geriau suprasti patį žemdirbio darbo pagrindą.

Mes jau daug metų dalyvaujame šioje šventėje, todėl jaučiame jos dvasią ir bendruomenės svarbą. Natūralu, kad norisi ne tik stebėti, bet ir prisidėti – palaikyti, būti kartu su žmonėmis, kurie puoselėja šias tradicijas. Tai yra ir mūsų, kaip organizacijos, atsakomybė – būti šalia ne tik tada, kai kalbame apie modernias technologijas, bet ir tada, kai saugome tai, kas yra žemdirbystės pagrindas.

Ir pabaigai – kas jums pačiai gražiausia šioje šventėje – tas momentas, dėl kurio verta čia sugrįžti?

Man gražiausia – tikras jaudulys, artojų azartas ir pagarbi konkurencija. Labai stiprus momentas, kai po varžybų jie vieni kitiems spaudžia rankas – su pagarba, be pykčio, kaip tikri bendraminčiai. Ir, žinoma, tas neišsakytas pažadas – sugrįžti kitais metais ir vėl pabandyti. Būtent ši emocija ir kuria tikrąją šventės dvasią – tą, kuri sugrąžina čia kasmet.

Susumavus rezultatus, paaiškėjo šių metų arimo varžybų nugalėtojai.

Apdovanoti geriausieji

Dvikinkių kinkinių grupėje:

• Ramūnas Kliokys iš Alytaus rajono savivaldybės, užėmęs pirmąją vietą;
• Linas Macionis iš Lazdijų rajono savivaldybės, užėmęs antrąją vietą;
• Algimantas Macionis iš Lazdijų rajono savivaldybės, užėmęs trečiąją vietą.

Vientraukių kinkinių grupėje:

• Bernardas Blažauskas  iš Lazdijų rajono savivaldybės, užėmęs pirmąją vietą;
• Kęstutis Mizeras iš Druskininkų rajono savivaldybės,  užėmęs antrąją vietą;
• Vytautas Danevičius iš Varėnos rajono savivaldybės,  užėmęs trečiąją vietą.

 Agroakademija.lt: parengė vyr. redaktorė Ramunė Sutkevičienė, Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos. Daugiau jų ir vaizdo įrašą rasite agroakademija.lt feisbuko puslapyje