Naujienos

Koks jūsų ūkis? Kuo šiandien galite pasidžiaugti? Ką planuojate?

Ūkininkauju nuo kolūkio subyrėjimo. Negaliu sakyti, kad ūkininkauju, vis dar bandau tai daryti. Kiekvieni metai – lyg kortų žaidimo partija. Mano kortos – žinios, technika, trąšos ir augalų apsaugos priemonės, o kokiais koziriais sužais gamta – niekas nežino.

Tėvukas gimęs Telšių rajone, Degaičiuose. Tarnaudamas tarybinėje armijoje, Kaišiadorių rajone, Paparčiuose sutiko mamą, vedė, persikraustė į tuos pačius Degaičius, kur gimiau ir aš. Labai ilgai tempėsi guma su nuosavybės atstatymu. Viskas prasidėjo nuo 10 hektarų. Šiuo metu dirbu apie 60 ha žemės. Nei daug, nei mažai. Aš save laikau smulkiu ūkininku. Anksčiau auginau kiaulių, melžiamų karvių. Dabar liko dvi. Gyvulių auginti neapsimoka. Auginu grūdinius augalus: kviečius, kvietrugius, miežius, avižas. Šiek tiek žirnių. Rapsai – perspektyvus, bet labai imlus pinigams augalas. Reikia labai daug chemijos, trąšų. Daug kas sako, kad labai geras priešsėlis kviečiams. Sutinku su tuo, kadangi rapsams skiri labai daug trąšų ir pagrindas kviečiams jau paruoštas.

Taigi ūkininkauti mokausi iki šiol, vis kažką sužinau naujo. Visą laiką trūko žinių. Bendravimas su Konsultavimo tarnybos Kaišiadorių rajono biuru prasidėjo dėl nuolatinio žinių ieškojimo: seminarų, kitų renginių, buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teisės aktai keičiasi gana dažnai. Jei reikėtų man popieriukus sklaidyti su visais tais pakeitimais – pražilti būtų galima.

Darbas, kurį dirbu, susijęs su pasirinkta specialybe ir man patinka. Viena moteriškė kaime klausė: „Negi tau patinka juodą žemę arti ir pačiam pajuodusiam būti?“. Atsakiau, kad patinka, nes suari lauką, gražiai atrodo, pačiam miela pažiūrėti ir kitam ne gėda pasakyti. Žino, kas suarė. Jaučiu malonumą. Galiu pasidžiaugti ir tuo, kad pagal savo amžių neblogai jaučiuosi, vaikai užauginti, negirtauja, dirba, man padeda, kreipiasi į mane pagalbos, jei reikia, nes jų darbas su inžinerija susijęs. Dabar šitame ūkelyje su žmona Rima darbuojamės.

Aš darau namuose tai, ką reikia šiandien, neplanuoju. Man šiandien reikia pastato – aš jį statau, reikia traktoriaus – jį darau. Ir dabar yra vienas traktorius pradėtas, kuris laukia savo eilės. Jį užbaigti nėra daug darbo, bet šiandien yra svarbesnių darbų. Juos koreguoja laikas. Darau tai, ko reikia čia ir dabar.

Kas Jums svarbiausia ūkininkaujant?

Ūkininkaujant nesvarbių dalykų nėra. Pasėsi ne laiku, vadinasi ne laiku patręši, viskas nusitemps. Rudenį vėliau kulsi, prasidės darganos. Vadovaujuosi principais:  gali daryti – daryk, negali, nesugebi – apsigalvok, arbe belsk, ir tau bus atidaryta. Reikia – eini, klausi, ieškai. Labai patiko vieno seno ūkininko mintis, kuris sakė, kad reikia eiti, važiuoti į seminarus, kad žmonės tave pažintų,  žinotų, kas esi, ką sugebi. Nuo to viskas ir prasidėjo. Eini, klausi ir manęs klausia. Svarbu gauti žinių bagažą ir visai nesvarbu, ar iš vyresnių, ar iš jaunesnių mokaisi. 

Ar galima ūkininkavimą vadinti nuolatinių ieškojimų procesu? Kodėl? 

Jei nieko neieškosi ir nedarysi, degraduosi arba pasidarysi apatiškas viskam. Kažkada turėjau paveldėjęs iš kolūkio laikų vieną traktorių. Reikėjo verkiant antro. Ką daryti? Technika brangi. Rusiški maži traktoriukai brangūs, japoniški dar brangesni. Sugebėjimų šiokių tokių turėjau visą laiką. Nusipirkau Belaruso laužą, įsidėjau lengvos mašinos variklį ir ilgus metus man tarnavo. Visi peikė, visi keikė. Tai darė ne dėl pavydo, tiesiog – stereotipas. Kolūkio laikais visi buvo mechanizatoriai, inžinieriai, elitas, protingi žmonės, bet sakė – niekas taip nedaro. Yra gamyklos. Nieko nesigaus. O traktorius iki šiandien dirba jau kokį 17 metų. Ateis laikas, jis bus dar kartą modernizuotas.

Esate išradingas ir nagingas. Kada atsirado pomėgis? Kas jį paskatino? 

Vaikystėje aš daugiau domėjausi fizika, tiksliau – elektra. Nuo mažų dienų rozetes nuo manęs saugojo. Kai paaugau, labai patiko lemputes sujunginėti. Po to sutapimas – išėjau į armiją, papuoliau į laivyną ir tarnavau radiotelegrafistu.Kadangi potraukis prie elektros išliko,šviesos muziką buvau pasidaręs, stiprintuvą, kitokių elektroninių prietaisų. 

Kolūkyje dirbau mechanizatoriumi, sugedus technikai, mechanikų pagalbos nereikėdavo apart detalių tiekėjo, o pradėjus ūkininkauti jau teko persikvalifikuoti  – vienas už visus: mechanikas-inžinierius, tiekėjas, agronomas suvirintojas ir visų kitų galų meistras. Pirkau laužą, ardžiau iki varžtelio, susirinkau, dabar viskas važiuoja. Kai pas mane atvažiuoja kiti ūkininkai, besidomintys technika, be kokios valandos nuo geležų mes nenueiname. O tikrojo pripažinimo pradžia buvo pirmoji rajoninė traktorių šventė. Mane pakvietė dalyvauti. Aš tada kaip tik buvau bebaigęs traktorių– į Belarusą įdėjau vokiško merso variklį. Padariau kabiną, kapotą ir kt. Kai jį pamatė, vienam iš šventės organizatorių akys ant kaktos iššoko, kad namų kieme galima taip padaryti.

Daug kas mane peikė, kad nedalyvauju artojų varžybose. Sauliaus Stirnos žodžiai:„Žaltys moka gražiai arti, bet į varžybas nevažiuoja“. Aš moku, ką moku. Reklamuotis man nereikia. Dėmesio man ir taip netrūksta. Sako – reikia dalintis patirtimi, bet kai suari kažkokį gabaliuką, yra vienas dalykas, o suarti visą lauką – jau kas kita. Dar kolūkio laikais aš iš laužo padariau plūgą. Kolūkis visus mano darytus padargus atidavė. Vienas žmogus atvyko ir norėjo pasidaryti plūgą. Nuvedžiau, išsimatavo, pasidarė, tik arti negalėjo, kažkur suklydo. Kiekvienas inžinierius pasakytų, kad plūgo konstrukcija paprasta, o pagaminti kokybiškai sudėtinga. Milimetru apsirikai ir viskas – tu plūgo neturi.

Mane nuvylė valdžios sprendimas neregistruoti nei savadarbių traktorių, nei priekabų. Dabar tokie kaip aš –nereikalingi. Mes esame  maži, kad ir nebaigę mokslų, be diplomų ar panašiai, bet technikos koncernams konkurencijos tikrai nesudarytume. Kad ir kalbant apie savadarbius traktorius. Sako –„aš noriu važinėti saugiai“. Ar tai reiškia, kad turiu standartiniais mechanizmais naudotis? Aš  į tą patį traktorių įdėjau standartinį gamykloje pagamintą cilindrą kur prie vairo mechanizmo. Pagal inžinierių požiūrį ten negalima kišti nagų. Ką man daryti, jei tas cilindras sulūžo, atitrūko ausys. Namų sąlygomis susivirinau ir man puikiausiai laiko. Aš irgi noriu važiuoti ir dirbti saugiai, bet tai nereiškia, kad aš padarysiu blogiau negu gamykloje. Ten irgi dirba žmonės. Dirbti reikia galva. Pavasarį persijungti iš žiemos rėžimo, rudenį – į žiemos. Visą laiką reikia dirbti, ir dirbti kaip sau. Sulūžo – suvirink, o ne ant snarglių sukabink. Požiūris  – bele padariau – svarbu pardaviau, gavau pinigus  – man nelabai priimtinas. Žinoma, be pinigų nepragyvensi, tik kur kas maloniau, kai tu padarai žmogui daiktą, o jis po kiek laiko sako: „Daiktas geras, remontuoti nereikia.“ Valdžia turėtų priimti sprendimus, kad visiems būtų geriau.

Tai jus galima vadinti technikos gydytoju? Ar kreipiasi pagalbos kiti?

Gal per drąsu būtų sakyti – gydytojas, kolūkio  laikais buvo racionalizatorius, tokiu save ir laikau, tik aš nesu visažinis. Turiu laiko, padedu prašančiam, neturiu – susitariame, kada galėsiu suvirinti ar kitaip padėti. Pasiklausiu, kas yra, ir tiesiai sakau žmogui, kad su tuo, ką turiu, nepadarysiu. Esu nuolatiniame ieškojime. Visą laiką besimokantis, nors man jau 60 metų. Kam reikia, žino apie mane, kas pavydi – šmeižia. Aš visą laiką turiu savo nuomonę. Jos neperšu, o paklausus bet kokia tema turėsiu ką pasakyti. Sakoma – jei pritrūko žodžių, prasideda muštynės. Žodžiais galima viską gražiai ir suprantamai pasakyti.

Nuotraukos iš Stasio Judkos asmeninio archyvo:

Stasys Judka su sūnumi prie savadarbio traktoriaus rajoninėje Traktorių šventėje

Savadarbis traktorius, vaikų pramintas Žiogu

Traktorius su 2,3 litro varikliu, išimtu iš Ford Sierros, sūnų vadinamas Džondyriuku

Savadarbis traktorius kolonoje, vežančioje priduoti derlių į Vievio malūną