Naujienos

Prekiniame pieno ūkyje šienapjūtė ir pašarų gamyba – svarbiausias ir atsakingiausias metų darbas. Tad birželio viduryje apsilankius kėdainiškių Erlendos ir Laimučio Turskių ūkyje darbas virte virė. Nors pirmoji žolė jau saugiai susukta į rulonus (300 rulonų pašarui, 50 rulonų šieno), tačiau žolę pjauti ir silosuoti į tranšėją vis trukdė daugiau nei savaitę pliaupęs lietus. Į ūkį agroakademija.lt komanda atvyko drauge su Konsultavimo tarnybos vyresniuoju gyvulininkystės specialistu Vidu Tolevičiumi, kuris praktiškai parodys, kaip įvertinti sėtinius žolynus, kada nuspręsti juos atnaujinti ir koks turėtų būti produktyvus sėtinis žolynas. Apie visa tai ir dar daugiau žiūrėkite reportaže. 

Trumpai apie ūkį

Erlenda ir Laimutis Turskiai daugiau nei dvidešimt metų valdo mišrų ūkį Surviliškio kaime. Pradėję ūkininkauti  senolių atsiimtuose keliuose hektaruose ir turėdami 4 karves, šiandien 280 ha plote įsikūręs Turskių pieno ūkis – vienas produktyviausių Kėdainių rajone: bandoje mūkia per 140 juodmargių ir holšteinų mišrūnių šviežiapienių, o primilžis iš karvės per metus siekia apie 9 200 kg.

Nėra priežasties, kuri pateisintų šienapjūtės vėlinimą

Pasak gyvulininkystės specialisto, pašarų kiekis ir kokybė ūkyje labai priklauso nuo žalienų būklės ir turimos pašarų ruošimo technikos. Gyvuliai „dirba“ ūkyje visus metus be išeiginių, 24 valandas per parą. Kiekvieną dieną jie pagamina tiek litrų pieno ar gramų mėsos, kiek užtenka maisto medžiagų, gaunamų su pašaru. Jei gyvuliams tenka daryti „prastovas“, kaltas šeimininkas. Nors šiemet – netipiniai metai: pavasaris labai šaltas, trąšos netirpo. Kai šalta, žolė nesukaupia daug baltymų. Kadangi azoto nepasisavina, nevyksta augalų vegetacija.

„Pjūties brandą atskirais metais žolės pasiekia nevienodai. Dažniausiai tai būna gegužės paskutinę dekadą. Nėra tokios priežasties, kuri pateisintų šienapjūtės vėlinimą. Ekonominiu požiūriu tokį vėlinimą galima prilyginti tik sabotažui ar savo ekonominių pagrindų pakirtimui. Logika rūsti, bet paprasta: sukaupei į tranšėjas žalienose išaugusį maksimalų maisto medžiagų kiekį – žiemą gyvensi turtingai, nesukaupei – niekam nesvarbu ir neįdomu, kodėl taip atsitiko. Tokie rinkos dėsniai“, – kalba Vidas Tolevičius.

Natūralių žalienų derlingumas labai menkas – 2–2,5 t/ha šieno, tačiau daugiamečių žolių biologinis potencialas yra 3–4 kartus didesnis. Daugiametės žolės bene vienintelės iš visų augalų mūsų gamtinėmis sąlygomis gali augti beveik be rizikos. Būdamos ilgos vegetacijos, jos geriausiai išnaudoja saulės energiją, o tinkamai patręštos išaugina gausų derlių: 10–12 t/ha sausųjų medžiagų, arba 120 GJ/ha apykaitos energijos. Tai visai realus daugiamečių žolių derlius (savo verte, beje, prilygstantis 8– 9 t/ha grūdų).

Produktyvių karvių, duodančių 6–7 tūkst. kg pieno per metus ir daugiau, racione turi būti subalansuoti ląstelienos, angliavandenių, baltymų, mineralinių medžiagų bei mikroelementų ir vitaminų kiekiai. Tai ištisas mokslas ir menas, todėl neatsitiktinai sakoma, kad išauginti, pagaminti ir išsaugoti kokybiškus žolinius pašarus daug sudėtingiau negu pasiekti 5–6 t/ha grūdų derlių.

Daugiau praktiškų patarimų –reportaže.