Naujienos

Erlenda ir Laimutis Turskiai daugiau nei 20 m. valdo mišrų ūkį Surviliškio kaime. Pradėjo ūkininkauti  senolių atsiimtuose keliuose hektaruose, turėdami 4 karves. Šiandien 280 ha plote įsikūręs Turskių pieno ūkis – vienas produktyviausių Kėdainių rajone: bandoje per 140 juodmargių ir holšteinų mišrūnių šviežiapienių, o primilžis iš karvės per metus siekia apie 9 200 kg. Ūkininkai sako, kad konsultacijos ir gyvenimas – geriausi mokytojai. 

Turskiai kol kas pasirinkę saitinį karvių laikymą, o  pavasarį–vasarą karvės laisvai ganosi ir mėgaujasi saule, tad ir primilžiai svyruoja. 

„Pieno ūkiuose sezoniškumo nėra. Mūsų ūkyje geriausi primilžiai žiemą, nes pašarų racionas yra subalansuotas. Jei visus metus šertume tvarte subalansuotais pašarais, tai primilžis siektų daugiau kaip 10 tūkst. tonų iš karvės“, – sako Erlenda. Pašnekovė tikino, kad visą vasarą išlaikyti aukštus pieno ūkio rezultatus gana sudėtinga, nes ganyklose esanti žolė nuolat keičiasi. 

Paklausta, kaip pavyko pasiekti tokių aukštų primilžių, šeimininkė prisipažįsta, kad visko būta ir negaili gražių žodžių Vidui Tolevičiui. „Kai prieš aštuonerius metus Vidas pirmą kartą sudarė racioną, tiek priedų prirašė, kad man plaukai pasišiaušė (red. juokiasi). Galvoju, dieve, kiek čia visko reikia įdėti. Su vyru apsisprendėme klausyti specialisto ir papildų dėjome tiek, kiek jis rekomendavo. Suprantame, kad brangu, tad pati ščyrai vertinau, kokį koeficientą prie bazinio pieno kainos gausime,  jei pagerinsime pašarą, be to,  reikėjo atsižvelgti ir į karvių sveikatingumą, susisėklinimą ir pan. Paskaičiavome, kokie rodikliai buvo iki tol, ir kokie pagerinus pašarą. Pamatėme, kad verta klausyti konsultanto. Jis sudarė gerą racioną, kuris atsiperka. Tuomet jau siekėme 6 500 kg, o štai pernai jau pasiekėme 9 200 kg iš karvės“, – ilgamečiu bendradarbiavimu su Konsultavimo tarnybos vyresn. gyvulininkystės specialistu džiaugiasi ūkio šeimininkė. 

Erlenda Turskienė sako, kad jų ūkio žemėje geriausia pašarinė žolė – liucerna. Nupjovus ji greičiausiai atauga, o įsiskverbusi iki 3 m, kartais, kai gera žemė, ir iki 6 m gylio, iš apačios iškelia maisto medžiagas. Jei liucerna įsikabina, keleriems metams į priekį bus puikus žolynas. 

Erlenda pasakoja, kad ūkyje nupjautos žolės ilgai nevytina. Nors pašaras būna rūgštesnis, ilgiau laikosi, gerai minasi, nebūna pelėsio. Pašaro rūgštumą ūkininkai nugesina kreida. 

Produktyvaus žolyno dirvožemį Turskiai tyrė prieš 5 m. ir sako, kad būtinai vėl jį išsitirsiantys. Dėl savo pievų ir ganyklų dirvožemio ūkininkai ramūs, nes kasmet jis patręšiamas organinėmis trąšomis. Kitomis trąšomis žolynai nelepinami. „Rudenį išbarstome 150 kg/ha kalio chlorido, o pavasarį – apie 100–150 kg/ha amofoso. Štai ir visa paslaptis. Naujai įsėtas liucernas jau trečius metus taip tręšiame. Tegul dirba bakterijos. Reikia stebėti, kokios žolės vyrauja, tuomet ir tręšimą pasirinkti“, – patirtimi dalijosi Erlenda. 

Ūkininkai Erlenda ir Laimutis Turskiai sako, kad bendradarbiaudami su Konsultavimo tarnyba, mokslininkais, genetikos specialistais daug ko išmoko. „Visų klausome ir stengiamės gerinti ūkio veiklą visomis kryptimis. Žinoma, ne visuomet pavyksta, bet stengtis reikia. Gali sėdėti ir dejuoti, kad blogai. Bet yra kitas kelias – ieškoti, ką padaryti, kad būtų geriau. Ateina laikas, kai per tą patį laiką turi padaryti daugiau nei iki šiol,“ – filosofiškai pokalbį baigia mišraus ūkio šeimininkai.

Nuotraukos iš Erlendos ir Liamučio Turskių ūkio. Pirmoje Erlenda su Vidu Tolevičiumi. Antroje ūkininkai bendrauja su LŽŪKT vyr. redaktore Ramune Sutkevičiene.

Vaizdo reportažas