Naujienos

Utenos rajono Ažugirių kaime įkūrę pieno ūkį, darniai darbuojasi Laima ir Romas Kasiliauskiai. Jie melžia per 20 karvių. Nedideliame ceche gamina įvairiausius pieno produktus, pažymėtus prekės ženklu „Pieno bučkis“, puoselėja darnius santykius su gyvuliais ir iš jų pieno gaminamus produktus pamėgusiais žmonėmis.

Abu baigę fotografijos technologijos technikumą, Laima ir Romas ne iš karto įkūrė ūkį. Nors gyveno ūkiškai, vedybinio gyvenimo pradžioje fotografavimas buvo pakankamai pelningas verslas. Vėliau Laima dirbo laiškininke, Romas vyko uždarbiauti į užsienį. Pieno ūkis pasirinktas ne iš karto – augintos kiaulės, nutrijos, kalakutai.

Galima sakyti, kad Laima ir Romas tęsia ūkininkavimo tradicijas. Jie gyvena Laimos tėviškėje, kur visada laikyti gyvuliai. Melžti karves ji išmoko vaikystėje.

Šalia namo akis džiugina senos obelys. Laima pasakoja, kad jos tėtis buvo sodininkas, turėjo medelyną. Dabar visas Ažugirių kaimas vienodo skonio obuolius valgo: avietinius, ananasinius, antaninius.

Pasak Romo, pasirinkti pieno ūkį paskatino žmonos mama, padovanojusi pirmą telyčią. Vėliau jau patys didino bandą, savo rankomis įsirengė melžimo aikštelę, kreipėsi į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Utenos r. biurą dėl paraiškos Europos Sąjungos paramai gauti. Ji buvo patvirtinta. Ūkininkai įsigijo technikos, iki šiol gelbstinčios atlikti svarbiausius pašarų ruošimo ir kitus ūkio darbus.

Ryšys su gyvuliais išskirtinis. Kiekvienai karvei vardas suteikiamas pagal charakterį, išvaizdą. Laimai pašaukus vardais, jos ateina. Nuotraukoje ji su Vipe.

Dėmesys pirkėjų skoniui – „Pieno bučkių“ sudėtinė dalis

Ūkininkai sako, kad kuriant įvaizdį apie kokybiškus ir patikimus produktus jiems labai svarbūs pirkėjų norai ir pageidavimai. Atskirame pastate prie namų įsirengę nedidelį pieno produktų gaminimo cechą, pagal pirkėjų užsakymus jie gamina įvairius sūrius, grietinę, varškę, jogurtą, sviestą.

Greitai šie „Pieno bučkiai“ pasieks jų laukiančius žmones.

„Gaminiams kasdien skiriame 100 litrų pieno. Gaminame pagal užsakymus kiekvieną dieną išskyrus savaitgalius. Ko pirkėjai prašo, tą darome, ir tiek, kiek yra užsakymų, kad neliktų, nes pieno produktų galiojimas neilgas, ir laikymo sąlygos labai svarbios. Vakuumuotus sūrius šaldytuve ilgiausiai galima laikyti apie savaitę“, – sako Laima.

Ypač didelis sūrių pasirinkimas. Jie saldūs, rūgštūs, su kmynais, su razinomis ir džiovintais vaisiais, su aguonomis ir kokosų drožlėmis, kepti, rūkyti, žele, fermentiniai.

Sūrių receptai kurti derinantis prie produktus perkančių žmonių skonio, kurių ratas, pasak ūkininkų,  didėja, kai apie sūrius „sužino vienas nuo kito“. Perka juos ne tik sau, bet ir artimiesiems, giminaičiams, kaimynams.  Yra tokių, kurie iš Vilniaus užvažiuoja vykdami į Zarasus. Taigi šiuo metu papildomos reklamos nereikia ir galimybių gaminti daugiau produktų nėra, nes ir su gyvuliais, ir prie sūrių bei kitų produktų gamybos Laima ir Romas darbuojasi dviese. Nors daugelis darbų mechanizuoti, skirtingas įvairių produktų poreikis ir prie kiekvieno reikia padirbėti.

Pas pirkėjus, gyvenančius Utenoje, Romas vyksta kartą per savaitę – trečiadieniais. Jis sako, kad ilgiau bendraujant su kiekvienu jau užsimezgęs ne tik prekybinis, bet ir bendražmogiškas ryšys. Nuvežus produktus, reikia skirti laiko ir pabendravimui.

Štai močiutė, kuriai per 90 metų, negali apsieiti be rūgštaus sūrio, kitos senolės pripratusios prie naminio pieno. Yra ir kitų specifinių norų ar pageidavimų. Viena klientė atvežė į ūkį kanapių ir paprašė pagaminti sūrį su jomis.

„Naujų skonių ieškome ir patys. Vienoje mugėje paragavome sūrio su mėtomis. Mums patiko. Pagaminome, bet žmonėms nelabai tiko. Nors naujovę skanauti siūlome dykai, ne visos prigyja“, –  sako Romas.

„Pieno bučkiais“ Laima ir Romas taip pat prekiauja Utenos mieste ir  rajone organizuojamose šventinėse mugėse. Laima prisimena, kad į vieną iš jų nuvyko su ledais, pagamintais iš  grietinėlės ir kondensuoto pieno. Mėtiniai, šokoladiniai ir su vyšniomis – jie sulaukė didelio pasisekimo.

Anot Romo, iš sūrių didžiausią paklausą turi kepti, kuriuos termo dėžėse pirkėjams jis atveža šiltus, ką tik iškeptus.

Birželį prekiauti sūriais ūkininkai pakviesti į Leliūnuose organizuojamą šventę. Pasak Romo, gerai yra tai, kad tokiose šventėje atranda naujų pirkėjų.

Pagrindas padėtas – tikimasi tęsinio

Užauginę sūnų Eimantą ir dukrą Guodą, tėvai džiaugiasi, kad ir gyvendami drauge su jais, ir dabar padeda. Jie kelis kartus per metus išleidžia tėvus pailsėti į Druskininkų, Birštono sanatorijas.

„Jaunimui pagrindą padėjome. Tik jiems tęsti reikia. Norėčiau sūnui ūkį perleisti, o likti tik prie sūrių gamybos. Sūnus neprieštarauja, sodybą netoliese nusipirko. Marti Rūta mėgsta daržininkystę, norėtų sūrinėj dirbti, tik anūkas dar mažas. Lipdukus „Pieno bučkis“ ji sukūrė”, – mintimis dalinasi Laima, o ūkio finansinę apskaitą tvarkanti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Utenos r. biuro finansinės apskaitos konsultantė Diana Puodžiukienė ir su ja ūkin atvykusi jaunesnioji finansinės apskaitos konsultantė Asta Šimonėlienė užsimena, kad birželio 2 dieną startuoja naujas Europos Sąjungos paramos etapas, skirtas jauniesiems ūkininkams. Tad puiki proga sūnui atvykti į biurą ir aptarti norus bei galimybes. Tėvai patvirtina, kad tai gera mintis.

Utenos r. biuro finansinės apskaitos konsultantė Diana Puodžiukienė jau trejus metus tvarko Kasiliauskių ūkio finansinę apskaitą ir džiaugiasi jų atsakingumu, atviru, nuoširdžiu bendravimu.

Yra vilties, kad ir tėvų puoselėjamo ūkio darbai, ir su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Utenos rajono biuro konsultantais seniai pradėtas bendradarbiavimas bus tęsiami.

Autorė Jolanta Dalia Abarienė, LŽŪKT redaktorė

Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos