Naujienos

Tris dešimtmečius Šukėje ūkininkaujantis kretingiškis Stasys Lomsargis  sako, kad prieš vėją nepapūsi, todėl ūkininkauja stebėdamas gamtą ir derindamasis prie jos. Žemaitis įsitikinęs, kad ūkininkaujant ne visada reikia siekti maksimumo ir iš žemės viską išspausti bet kokia kaina. Agroakademija.lt komanda kviečia drauge apsilankyti išpuoselėtame, pamiškėje įsikūrusiame ūkyje ir pasiklausyti kretingiškio minčių apie tvarų ūkininkavimą bei susipažinti su kuriamu virtualiu žemdirbio patarėju siekiantiems ūkyje savarankiškai taikyti gerąją žemdirbystės praktiką.

„Geroji ūkininkavimo praktika turi būti, – sako Stasys Lomsargis. – Stebime gamtą, derinamės prie jos jau ne vienus metus. Bet kad ir labai stengiamės, ne visada išeina taip, kaip nori. O išeina taip, kaip išeina ir kaip gali. Tvarus ir draugiškas gamtai ūkininkavimas pirmiausia turi prasidėti nuo tinkamos sėjomainos ir tinkamo žemės dirbimo.“

Stasys Lomsargis vadina save tradiciniu žemdirbiu ir labiau pripažįsta žemės arimo naudą bei jo grožį. Vis tik gamtos sąlygos ir laiko trūkumas darbams atlikti verčia lanksčiau žiūrėti į dirvų paruošimą sėjai ir kai kada rinktis minimalų dirbimą. Tad apie 450 ha žemės dirbantis S. Lomsargis plūgo vis dar neatsisako ir laukus aria, nors ir ne visus. Pasak jo, arimas jam priimtinesnis, nes tai – visos žemdirbystės pagrindas, padėjęs žmonijai gauti stabilų derlių.

„Nesu bearimės technologijos šalininkas. Man labiau prie širdies tradicinis žemės dirbimas – arimas. Man svarbu, kad laukas gražiai atrodytų. Dabar sako kitaip. Visiems žieminiams taikau bearimę technologiją, nes greičiau darbus pavyksta padaryti. Be to, laiko susitaupo. Atrodo nelabai gražiai. O kad bearimė gerai būtų, skustuose laukuose reikia naudoti daugiau chemijos nei artuose. Tai kažin kur daugiau ekologijos ir mikrobiologijos. Kartais ir aš panaudoju tuos biologinius preparatus, bet ne visada matosi rezultatas. Tenka skaičiuoti“, – mintimis dalijasi ūkininkas.

Didžiąją dalį dirbamos žemės ūkininkas apsėja žieminiais kviečiais ir rapsais. Po pusšimtį hektarų atseikėja žirniams, vasariniams kviečiams, miežiams ir egzotiškiesiems kmynams. Ūkininkavimo pradžioje sėta dar ir linų. S. Lomsargis pripažįsta, kad kmynų paklausa nedidelė, todėl ir kainos rimtos nėra, tačiau jie patrauklūs minimalia priežiūra, palyginti su javų ar rapsų, be to, kmynams tinka tie patys cheminiai produktai kaip ir žirniams, tad juos drauge ir sėja: kai doroja žirnių derlių, kmynai dar nebūna subrandinę sėklų, nes žydi tik antrais metais.

Kmynų derlius priklauso nuo metų. Paprastai kuliama apie 1–1,5 t/ha kmynų, pernai derlius buvo labai geras, kulta apie 2 t/ha, bet štai užpernai visas sulijo – byrėjo tik 500 kg/ha.

„Stengiamės pailsinti savo ūkio dirvožemį. Šiemet keletą hektarų užsėjome purpuriniais dobilais. Bet kurie dobilai juk yra ankštinė kultūra, dirvoje pagausinanti azoto atsargas, todėl to mineralinio azoto bereikia mažiau. Taikau įvairią sėjomainą. Daug ką esu sėjęs ir facelijas, ir posėlines kultūras. Su jomis vienais metais labai gerai, kitais metais visai niekas nesigauna. Štai prieš trejus metus nieko nedaręs į ražieną pasėjau garstyčias – buvo labai gražios, net spėjo nužydėti rudenį. Kitais metais taip pat sėjau, bet nieko nebuvo. Posėliams juk yra visokių mišinių. Sėju tradicinį – garstyčios, facelija ir ridikas“, – patirtimi dalijasi S. Lomsargis.

Daugiau www.agroakademija.lt

E. Vilkevičiaus nuotraukos