Naujienos

Iš kartos į kartą perduodamas atsakingas požiūris į žmones ir gyvulius, pasitikėjimu ir pagarba grįstus santykius, darbą, aplinką – svarbios Alytaus r. ūkininkaujančių Vilės ir Vidmanto Navickų gyvenimo etapus jungiančios vertybės. Jie sako, kad ūkio įkūrimo pradžioje pradėtas bendravimas su LŽŪKT Alytaus r. biuro konsultantais taip pat yra laike patikrintos vertės.

Vilė ir Vidmantas jo senelių ūkyje šaknis suleidę nuo 1992 metų. Vilė pasakoja, kad apsivedus buvo įprasta duoti pasogą (kraitį). Mamytė davė karvę, veršingą telyčią. Čia gyveno mamulė (vyro močiutė). Ji turėjo dvi karves. Tokia buvo pradžia.

„Nuo mažens buvau pripratus prie gyvuliukų. Nes mamytė su tėveliu turėjo savo ūkelį. Kolūky dirbau prie gyvulių, jie man nuo mažens buvo tiesiog įaugę kraujuje. Man šalia jų visada buvo gera ir miela. Ir čia po truputį pradėjome. Trys karvės. Mes jauni. Pakeliui dukra beldžiasi į gyvenimą. Prie šono mamulė ir jos dukra. Kartu gyvename, kuriame. Tuo labiau čia ir anksčiau buvo ūkis. Vyras dar tuo metu dirbo kolūky, o aš prekyboje, bet turėjome karvytes, melžėme. Po to pairo kolūkis, susigrąžinome žemes, dar iš kolūkio šiek tiek gavome. Ir vyro tėvai Janina su Antanu, kurie tuo metu gyveno mieste, pastūmėjo gaivinti, kurti ūkį. Drauge su jais, kiek sugebame, kiek galimybės leidžia, kaip tos kregždutės po mažą trupinėlį ir po šiai dienai lipdome“,– pasakoja Vilė.

Mamulė, pasak Vilės, buvo labai šviesaus proto. Ji jauną porą drąsino kiekviename gyvenimo žingsnyje, suteikė labai daug žinių ir niekada nepasakė, kad tai, ką daro, yra blogai. Visada – tik gerai. „Ji liko mums pavyzdys“, – sako Vilė.

Vidmantas pasakoja, kad jis – jau 5 karta tame ūkyje. 1870 m. statytas senelių namas ir molinis tvartas dar yra iki šiol. Bendro gyvenimo pradžioje buvo kur gyventi, laikyti gyvulius. Tvarte tilpo 21 pririšta karvė.

„Galvojome, kada jis bus pilnas. Laikui bėgant, gyvuliai jau netilpo. Vis daugiau vietų reikėjo. Plėtėmės, kiek galimybės leido, kiek sugebėjome. Buvo ir nuosmukių, ir pakilimų. Ir vis pirmyn.  Per gyvenimą jau yra į ką pažiūrėt. Kasmet statome. Nebuvo nei vienų metų, kad nestatytume. O pradžioje gyvenimo atrodė, kada kas bus“, – prisimena Vilė.

Viskas palaipsniui. Gal tada gyvenime viską kitaip ir vertini, kai gimsta ne iš karto. Sunkiai, bet viskas pasiekta pačių. Ir dukros Gintarė, Aistė ir Vaiva, anot Vilės, viską kitaip vertina, nes matė, kaip sunkiai gimsta.

„Jauniausia fermoje užaugo, vyresnės – traktoriuje. Juk reikėjo dirbti. Padedi pagalvėlę, paguldai ant sėdynės ir guli. Dukros ir dabar nebijo krūvių, nebijo anksti keltis, karvių melžti, traktorių vairuoti. Joms nei vieno darbo nėra sunkaus. Savaitgalį grįžusios iš studijų, jos leidžia mums pailsėti, mus pavaduoja“, – pasakoja Vilė.

Ūkininkavimas – mūsų kasdienybė

Paklausus, kas jiems yra ūkininkavimas, Vilė juokauja: „Maniau, kad vyras pasakys – žmonos hobis, o šiaip – mūsų kasdienybė, darbo vieta ir kitiems sukurtos darbo vietos“.  

O ta kasdienybė – draugiškai sukantis darbų verpetuose, su didele atsakomybe prižiūrimi gyvuliai, aplink ir ūkiniuose pastatuose puoselėjama tvarka ir grožis. 

Drauge su ūkio darbininkais ūkininkai dirba per 300 ha ūkyje, prižiūri 500 gyvulių bandą, iš kurių apie 300 melžiamų karvių.

Pernai sausra išdegino pievas. Pašarus tenka pirkti, jų kokybė ne visada pati geriausia. Gerai, kad užaugo kukurūzai, nes tokiai didelei bandai pripirkti pašarų neįmanoma.

Telyčaites ūkininkai pasilieka, o buliukus realizuoja. Karvių laikymo trukmė priklauso nuo pirmaveršių telyčių, papildžiusių bandą, skaičiaus. Kai jų daugiau, vyresnės brokuojamos.

Šėrimo take nuolat yra pašaro. Jis pristumiamas ant traktoriuko primontavus tam skirtą įrenginį.

Melžimo aikštelė eglutės tipo. Vienu metu melžiama 10 karvių, tad melžimas trunka 10 val. per dieną.

„Turėjome paskolų, žinome, ką reiškia finansiniai įsipareigojimai, kai sudėtinga ekonominė, politinė situacija, ačiū Dievui, kad neturime. Gyvename ramiai, kiek pajėgiame, tiek dirbame. Turime minčių gal šone melžimo aikštelę praplėsti. Nesiryžtame. Visur didelės investicijos“, – situaciją komentuoja ūkininkai.

Veršiukų laikymo pastatą ūkininkai statė jau žinodami, kad jame bus mažųjų girdymo robotas. Jis įrengtas pernai rudenį. Toks sprendimas tikrai pasiteisino. Pasak ūkininkų, veršiukus pripratinti prie „robotizuotos mamos“ nebuvo sunku.

Bendrystė su biuru – taip pat vertybė

Pirmosios ES paramos, verslo planai, su tuo susiję įvairiausi klausimai, į kuriuos atsakymų ūkininkai ieškojo ir rado drauge su biuro konsultantėmis – jau istorija. Tada ir joms, ir ūkininkams viskas buvo nauja, nežinoma. Bendri darbai tęsiami iki šiol.

„Mes – ištikimi“, – sako nuo pat ūkininkavimo pradžios, tai yra nuo 1997 m., su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Alytaus r. biuru bendrus darbus styguojantys Navickai. Kiek daug per tuos bendravimo metus įvairiausių ūkio reikalų spręsta drauge su ūkio apskaitą tvarkančia Milda Valentiene, kurią jie švelniai vadina Mildute.

„Kas įmanoma – viskas biure.  Labai gerai, kai vienoje vietoje yra daug paslaugų. Dokumentai suvaikšto. Mums, užimtiems žmonėms, nereikia papildomai bėgioti. Viskas tvarkingai, pagalba suteikta“, – sako Vidmantas.

„Turim nuostabų kolektyvą, šviesos spindulėlį. Visada priimti, išklausyti. Suprantame, kokie jūsų krūviai, šitiek turite ūkininkų. Jei mes atmestinai žiūrėsime, tai kas čia bus“, – sako Vilė, iš Mildos Valentienės išgirdusi, kad jie visada laiku pristato ūkio apskaitai reikalingus dokumentus, yra reiklūs sau ir aplinkiniams, visada dėmesingi.

Pasididžiavimas darbščiomis dukromis, didelis džiaugsmas sulaukus pirmosios anūkės, padėka ir pagarba šalia gyvenantiems Vidmanto tėveliams Janinai su Antanu ir tetai, nuoširdus bendravimas su konsultantėmis, jaukūs namai, išpuoselėti gyvuliai ir aplinka tarsi susiliejo į vieną jausmą, kurį išsakė Vilė: „Pas mus ypatingas dėmesys ir žmonėms, ir gyvuliams. Man čia gera“.

Autorė Jolanta Dalia Abarienė, LŽŪKT redaktorė

Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos