Naujienos

Šilalės rajone, ekologiniame ūkyje besidarbuojantis ūkininkas Algirdas Taroza augina Lietuvos sunkiuosius arklius ir sako, kad nuo seno jaučia jiems pagarbą. Daug metų vadovavęs rajono ūkininkų sąjungai, dabar jis – neatlygintinai dirbantis „Lietuvos sunkiųjų arklių išsaugojimo asociacijos“ prezidentas, į ją subūręs beveik pusšimtį arklių augintojų.

Algirdas Taroza Lietuvos sunkiuosius arklius auginti pradėjo apie 2000-uosius. Pasak jo, tėvų ūkyje visada buvo arkliukas. Su juo važiuodavo ganyklų tverti, atlikdavo kitus darbus. Ryšys su šiais gyvuliais, įgytas tėvų ūkyje, lydi visą gyvenimą.

„Armijoje čia pat tarnavau – Tilžėj (Sovietske), tai grįžus vasarą pirmas vizitas buvo į kolūkio arklių ganyklą“, – prisimena ūkininkas.

Dabar tėviškėje įkurtame ūkyje ekologiškai ūkininkauja Algirdo šeima. Ūkyje laikoma daugiau kaip 115 Lietuvos sunkiųjų arklių, iš jų 23 kumelės ir 23 kumeliukai. Gyvuliai suskirstyti į kelias bandas. „Jei vienoje ganytųsi 100 arklių, tai būtų blogiau nei Kėdainiuose stumbrai“, – lygina jis.

Pasak Algirdo, pagrindinis arklių pašaras – šienas, šienainis. „Šiemet ganyklos puikios, papildomai arklių šerti nereikia. Kumeliukų žindamos kumelės lašiniuose netelpa“, – sako Algirdas, o paklaustas, kuo labiausiai džiaugiasi, atsako, kad sėkmingai pasaulį išvydusiais kumeliukais. Būna visko. Ypač, kai atvedami dvynukai. Vieno iš jų dažnokai nepavyksta išgelbėti.

„Dabar arkliai nebedirba, didesni ponai“, – juokauja ūkininkas, nors tikisi, kad pavyks kelis išmokinti traukti įsigytą karietą, turi ir senovinius pakinktus. 

Įkūrė Lietuvos sunkiųjų arklių išsaugojimo asociaciją

Lietuvos sunkieji – darbinių arklių veislė. Jie ištvermingi, tvirti, gero charakterio. Spalva nevienoda – nuo šviesiai sartos iki juodos.

Siekiant pagerinti veislės savybes, Lietuvos sunkiųjų kumelės daug metų kryžminamos su iš Švedijos atvežtais ardėnų veislės eržilais, kurie, pasak Algirdo, turi daug panašumo į Lietuvos sunkiuosius.

Įkūrus Lietuvos sunkiųjų arklių išsaugojimo asociaciją, kurios prezidentu buvo išrinktas Algirdas, į ją susibūrė apie pusšimtis arklių augintojų iš visos Lietuvos. Svarbiausias asociacijos tikslas – veislininkystė, veislės išsaugojimas.

„Dabar asociacijoje jau netoli 50 narių. Kai kurie turi 1–2 arkliukus. Stoja į asociaciją, nes turi būti nacionalinėje programoje. Asociacijos nariai nebūtinai turi laikyti arklius, gali būti ir prijaučiantys. Jau išsivertėme reikalingus dokumentus, stosime į Europos organizaciją. Tada galėsime vykti į parodas Vokietijoje, Austrijoje“, – apie planus pasakoja neatlygintinai dirbantis ir šiuo metu ūkyje daugiau nei Valstybinis Lietuvos žirgynas Lietuvos sunkiųjų arklių prižiūrintis asociacijos prezidentas.

Norint gauti Lietuvos sunkiųjų arklių veisimo licencijas, su savo eržilais tenka dalyvauti jų eksterjero ir konstitucijos vertinime, kuris atliekamas pagal nustatytas taisykles. Dalyvaujama ir Lietuvoje organizuojamose parodose. Abiem atvejais reikia išmokinti arklius, kad viskas vyktų kuo sklandžiau.

Dar grūdiniai augalai, karvės, mėsiniai

Pasak Algirdo, daugiau kaip 6 metus ūkininkaujant ekologiškai, jau įgyta patirties – žino, ko nepirkti, ko neduoti gyvuliams, o sunkiausia yra dokumentacija, žurnalų pildymas.

Ūkyje auginamos avižos, kviečiai, pupos, sėjama kukurūzų. Anot Algirdo, užauginti ekologinius grūdus nelengva, šiemet nėra kokybės. Avižų paklausa yra. Šilalės krašte nemažai ūkininkų jas augina.

„Ūkio pelningumas pasimato, kai grūdus parduodu. Turėtų galai sueiti gerai“, – sako Algirdas,  šiemet planuojantis parduoti 500 tonų grūdų.

Karvės ūkyje pradėtos laikyti anksčiau už arklius. Dabar bandoje apie 70 melžiamų ir prieauglio. „Karves laikysiu tol, kol dirbs melžėjos“, – sako ūkininkas ir priduria, kad apie melžimo robotus negalvoja.

Drauge su arkliais ganosi mėsiniai limuzinai ir su jais kryžminti mišrūnai – sūnaus Viktoro įsigyti gyvuliai. Pasak ūkininko, nors savo akimis matė šalia ganyklų praeinančius vilkus, dar nepasitaikė, kad jie papjautų kurį nors gyvulį. „Arkliai iš tolo jaučia pavojų, pradeda prunkšti. Vilkai nedrįsta žengti į jų teritoriją. Galingi, stiprūs gyvuliai kelia baimę. Mėsinių gyvulių laikymas drauge su arkliais labai pasiteisino“, – tvirtina vyras.  

ES parama – bendradarbiaujant su rajono konsultantais

Algirdas pasakoja, kad Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šilalės r. biure parengti ir sėkmingai įgyvendinti verslo projektai Europos Sąjungos paramai gauti. Ja naudojantis, įsigyta ūkio technika. Ūkininkas svarsto teikti dar vieną paraišką. Su biuro vadove Jūrate Cipariene aptaria galimybes. Juk šiuo metu kaip tik pasipylė NMA pranešimai apie įvairias ES paramos programas.

Jauniesiems ūkininkams skirtą paramą, naudodamasis biuro konsultantų paslaugomis, sėkmingai gavo ir projektą įgyvendina Algirdo sūnus Viktoras.

Ūkio dirvožemio tyrimai, tręšimo planai, darbų saugos dokumentų tvarkymas –  taip pat biure suteiktos ūkininkaujant reikalingos paslaugos.

Su žmonėmis ir žmonėms

Ūkyje darbuojasi 8 darbuotojai. Algirdas pripažįsta, kad jie yra labai svarbūs, džiaugiasi kiekvieno atliekamu darbu ir sako, kad stengiasi juos palepinti.

Jūratė Ciparienė prisiminė, kad jos organizuotos „Melžėjų varžytuvės“ vyko dar sename Algirdo tėvų name. Algirdas 17 metų buvo Šilalės r. ūkininkų sąjungos pirmininkas. Bendradarbiaujant su Jūrate, teko organizuoti kasmetinius konkursus „Metų ūkis“, kitus žemdirbiams skirtus renginius, spręsti rajono ūkininkams aktualius klausimus.

Rajono ūkininkų sąjunga, ūkininkų kooperatyvas „Šilalės Agro“, Lietuvos sunkiųjų arklių išsaugojimo asociacija, medžiotojų būrelio klubas – organizacijos, kurių veiklai styguoti skirta ir skiriama daug laiko. Jo negalėdamas, Algirdas Taroza tęsia ūkio ir visuomeninius darbus.

Autorė Jolanta Dalia Abarienė, LŽŪKT redaktorė

Egidijaus Vilkevičiaus nuotraukos