Naujienos

Artėjant pašarų ruošimo etapui, Konsultavimo tarnybos Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro specialistai pakvietė aptarti gyvulininkystės ūkiams svarbius klausimus. Įžvalgomis apie žolynų mišinius dalinosi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vaclovas Stukonis.

Per selekcijos 100-metį šalies selekcininkai yra sukūrę nemažai žolių veislių. Kai kurios iš jų dauginamos Amerikos, Vokietijos, Kanados, Naujosios Zelandijos sėklininkystės firmose. „Tai didelis Lietuvos selekcininkų pasiekimas, o darbas vyksta LAMMC Selekcijos centre, Akademijoje, Kėdainių rajone“, – sakė LAMMC Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vaclovas Stukonis, kvietęs seminaro dalyvius žolynus atnaujinti lietuviškomis žolių veislėmis, nes jos gerai prisitaikiusios prie vietinio klimato, derlingos, jų gera pašarinė vertė.

Pasak mokslininko, prieš žolyno rengimą svarbu žinoti jo paskirtį, kokio ankstyvumo jis bus, koks yra dirvožemis, kokie gruntiniai vandenys. Dirvožemis – vienas iš svarbiausių Nuo jo priklauso žolyno rūšinė sudėtis ir derlingumas. Pieninės krypties gyvulininkystės ūkių žolynams reikalingi geresni dirvožemiai, o mėsinių gali būti ir blogesni. Renkantis mišinius, svarbūs ir gruntiniai vandenys. Ypač žolynų vegetacijos laikotarpiu.

Pagrindiniai pievų tipai: ilgaamžiai žolynai, labiausiai tinkantys mėsiniams gyvuliams, trumpaamžiai – pieniniams, ir natūralios pievos, tinkančios ir pieniniams, ir mėsiniams. 

Optimalus kultūrinių pievų pjovimo laikas – pradėjus plaukėti vyraujančioms žolėms. Būtent tada yra geriausias kokybės ir derliaus santykis.

Pieninės krypties ūkių žolynai

Dr. V. Stukonis akcentavo, kad pieninės krypties ūkiams reikia geros pašarinės vertės, intensyvių žolynų. Pagrindiniai tokio žolyno ankštiniai augalai Lietuvoje yra raudonieji dobilai. Jie neblogai auga visoje Lietuvoje. Tinka trumpaamžiams, ekologiniams žolynams. Registruotos veislės: ankstyvoji – `Vytis` ir vėlyvoji –`Arimaičiai`.

Rausvieji dobilai dažniausiai auginami tose dirvose, kur nelabai gerai auga raudonieji. Rausvieji dobilai tinka trumpaamžiams žolynams. Skirti daugiau pašarams, o ne ganyti, nes gyvuliai jų nelabai mėgsta dėl karčiųjų medžiagų.  Dvi pagrindinės veislės –  `Poliai` ir `Lomiai`.

Kalvotų vietovių, sausuose dirvožemiuose, žvyro kalvose baltuosius dobilus pakeičia apyninės liucernos. Tik jos trumpaamžės – išsilaiko 2–3 metus, kaip ir raudonieji dobilai. Skirtos trumpaamžiams žolynams, daugiau ganykloms. Kol kas sukurta vienintelė veislė `Arka DS`.

Vienos iš pagrindinių dabar auginamų kultūrinių žolių yra svidrės. Jos žaliojoje masėje sukaupia daugiausia angliavandenių, gera pašaro kokybė, greitai krūmijasi, gausus derlius. Skirtos daugiau trumpaamžiams žolynams. Viena derlingiausių veislių – `Elena DS`.

Svidrėms giminingos eraičinsvidrės. Jos labai produktyvios. Produktyvesnės už eraičinus ir svidres. Žiemoja geriau nei svidrės, o pašarų kokybė geresnė nei eraičinų. Tinka trumpaamžiam arba vidutiniam iki 5 metų žolynui. Veislės – `Punia DS` ir `Lina DS`.

Pagal svarbą po daugiamečių svidrių yra tikrieji eraičinai. Jie derlingi, gerai žiemoja, nereiklūs dirvožemiui. Tinka trumpaamžiams ir ilgaamžiams žolynams. Mokslo darbuotojas išskyrė dvi veisles: `Alanta` ir `Raskila`.

Tęsinys www.agroakademija.lt

Išsamius Dr. Vaclovo Stukonio, LŽŪKT gyvulininkystės eksperto Vyto Gudaičio ir kitus seminaro metu skaitytus pranešimus galite išklausyti čia.

Videoreportažą „Žolynų įrengimas: kaip pasirinkti tinkamą veislę“ žiūrėkite čia.

E. Vilkevičiuas nuotraukos. Pirmoje dr. Vaclovas Stukonis