Apie lemtingus posūkius ir kaimo ateitį

2014-01-27 14:40:24

2013 m. pabaigoje buvo pagerbti šalies kaimui nusipelnę žmonės. Tarp jų medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kaimui“ apdovanota Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Ūkio apskaitos skyriaus vadovė Zita Sinickienė. Su ja kalbėjomės apie lemtingus gyvenimo posūkius, ūkininkų ūkio apskaitos kūrimo procesą ir kaimo ateitį.

 – Tarnaujate kaimo žmonėms. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Esu kaimo vaikas. Svajojau tapti matematikos mokytoja. Gerai prisimenu, kaip pasidaviau draugių įkalbama stoti į Žemės ūkio akademiją. „Juk buhalterio darbas susijęs su matematika, – sakė jos, – o drauge mokytis bus linksmiau“. Apsispręsdama nerimavau. Tada kolūkio buhalteris man atrodė labai protingas, gerbiamas kaimo intelektualas. Maniau, kad aš nesugebėsiu tokia būti. Na bet vis tik priėmiau lemtingą sprendimą. Atsimenu, kad besimokant dėstytojai klausė mūsų, kaip gyvensite kaime. Tada galvojome, kad darbuosimės kolūkių kontorose ir būsime kaimo šviesuoliai. Gyvenimas sudėliojo kitaip. Teko ūkiškai gyventi. Dirbantis kolūkyje buhalteris ne tik skaičiavo. Tekdavo daug bendrauti su kitais specialistais, posėdžiuose spręsti darbininkų skatinimo ir kitokius klausimus. Žinoma, būdavo keista, kad į tave kreipiasi vyresni žmonės, ir džiugu, kad gali atsakyti, paaiškinti. Tuomet mano mokytojai buvo vyresni žmonės – kolūkio buhalteriai.

– Vis tik nuo svajonės nenutolote. Šiandien esate ne tik ūkio apskaitos tvarkymo kompiuterine programa Konsultavimo tarnyboje pradininkė, bet ir didelio kolektyvo vadovė, mokytoja.

– Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje dirbu jau 18 metų. Neužmiršiu įstaigoje organizuotų pedagoginio minimumo kursų. Jie man labai patiko. Mokėmės mokyti, bendrauti su auditorija. Manau, kad šiuo metu mokyti kitus man sekasi neblogai, o darbo pradžioje nebuvo lengva. Kompiuterio valdyti visiškai nemokėjau. Pamenu, kaip nepaklusniai lakstė pelė, o vadovai dar pasakė, kad reikės dirbti su kompiuterine programa ir mokyti ją suprasti rajonų biurų apskaitos konsultantus. Nebuvo kada apsiprasti su ta mintimi. Pradėjau dirbti sausio pradžioje, o jo pabaigoje jau pradėjau nagrinėti kompiuterinės  apskaitos programos demonstracinę versiją. Gilinausi, mokiausi, jutau didelę atsakomybę, kadangi vadovai manimi pasitikėjo ir laukė mano nuomonės dėl jos įsigijimo.

Tarnybai įsigijus kompiuterinę apskaitos programą, į rajonų biurus buvo priimami ūkio apskaitos konsultantai.  Gegužės mėnesį juos jau reikėjo mokyti dirbti su programa, o aš pati dar gerai nemokėjau. Būtų kas matę, kokia mano mokymų medžiaga buvo. Kiekvieną programos langą spausdinausi, klijavau, kad nepamirščiau. Mokymų vis daugėjo, o su jais – patirties ir pasitikėjimo savimi.

Taip prasidėjo darbas su Konsultavimo tarnybos kompiuterine apskaitos programa. Ją nuolat tobulinome dirbdami drauge su Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio universiteto (dabar ASU), Finansų ministerijos specialistais. Visur žmonės buvo labai šaunūs, geranoriški. Jiems galėjau drąsiai skambinti, klausti. Mes kuo puikiausiai sutarėme, derinome taisykles, aprašymus, diskutuodavome. Kolegos iš minėtų organizacijų išsakydavo savo nuomonę dėl metodikos, o mes su jais diskutuodavome ir patardavome kaip praktikai. Taip gimė rekomendacijos, kaip tvarkyti apskaitą vienokia ar kitokia sistema. Taigi mūsų praktine patirtimi naudojosi kiti, visos praktinės programos galimybės buvo išbandomos pas mus. Atsižvelgiant į pastabas ir dėl spartesnio darbo poreikio keitėsi programos versijos. Daug naudingų pasiūlymų dėl programos tobulinimo pateikė ūkio apskaitos konsultantės, dirbusios ir šiuo metu dirbančios Panevėžio, Akmenės, Alytaus, Šiaulių, Jurbarko rajonų biuruose. Šis procesas sėkmingai vyksta iki šiol.

– Ar galima sakyti, kad jau pasiektas ūkio apskaitos programos tobulinimo maksimumas?

– Palyginus su tuo, kas buvo, šiuo metu tikrai pasiektas maksimumas. Programa dirba pakankamai greitai, viskas tvarkoma automatiniu būdu, tačiau tobulinti reikia. Juk keičiasi mokesčiai, jų apskaičiavimas, reikalavimai, ribos.
Be to, jau perėjome į naują kūrybinį etapą. Turėdami patirties, patys sukūrėme vieną iš ūkio valdymo programos „e-GEBA“ dalių – Buhalterijos modulį. Šiuo metu rajonų biurų konsultantus mokome dirbti su nauju produktu.
Drauge su Buhalterijos moduliu tobulinama programa Ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) duomenims teikti. Ja duomenys iš apskaitos programos perkeliami į ŪADT anketas.
Laikas reikalauja tobulėti.

– Apskaitos mokote ne tik konsultantus, bet ir ūkininkus.

Kai ūkininkai patys prisiliečia prie apskaitos, supranta apskaitininko darbą. Tiesa, daug ūkininkų nori patys tvarkyti apskaitą. Juos mokome dirbti su ūkio apskaitos programomis. Be to, suteikėme galimybę ūkio apskaitą tvarkyti nuotoliniu būdu. Programa puiki, viskas logiškai sudėliota, galima dirbti. Bet visgi pastebime tendenciją, kad pabandę patys jie nori grįžti į biurą pas konsultantus. Svarbiausia priežastis – reikia nuolat atnaujinti žinias, sekti reikalingą informaciją. Konsultantų kvalifikacija nuolat rūpinamės. Jie gauna operatyviausią informaciją, susijusią su darbu.

Mes, buhalteriai, nefiksuojame ateities, fiksuojame istoriją, kurios nepakeisi, bet ji turi būti teisinga. Todėl reikia turėti ne tik žinių, bet ir gebėti logiškai mąstyti, mokėti analizuoti, kurti ūkio ir verslo ateities strateginius planus, galvoti apie investicijas.

– Ką galvojate apie kaimo ateitį?

Gyvenimas sukasi spirale. Manau, kad ateis laikas, kai žmonės grįš į kaimus. Juk kuriasi bendruomenės, rengiami sveikatingumo kompleksai, aikštynai. Jauniems žmonėms to reikia. Gal tai įvyks ne taip greitai, žemės ūkyje dirbti nėra lengva. Tačiau tie, kurie dirba, turi namus, važiuoja į keliones, prisideda prie  kaimo bendruomenių veiklos siūlydami idėjas. Žinau, kad ūkininkai dažnai skiria ir finansinę paramą toms idėjoms įgyvendinti.

Zitos Sinickienės vadovaujamas Ūkio apskaitos skyrius 2012 m. pripažintas geriausiu. Iš kairės: Vilma Čereškaitė, Rita Veliulienė, Regina Juodgalvienė, Lina Minkevičienė, Zita Sinickienė ir Edita Kiuberienė. 

Kalbėjosi Jolanta Dalia Abarienė